Statybinių konstrukcijų projektuotojo profesinis gyvenimas

Pakalbėkime apie profesinį konstrukcijų projektuotojo gyvenimą. Labai mėgstama kalbėti, kad štai jau šita specialybė – tai jau pasirinktas gyvenimo būdas. Netiesa. Gyvenimo būdas yra bet kuri specialybė, kuri lydi tave visą gyvenimą, kurios tu nekaitalioji, o giliniesi, augi, tobulėji. Kuri tau kartais įgrįsta, vargina, bet atsikvėpus vis tiek nori sugrįžti ir padaryti dar geriau, dar daugiau, atrasti ir šbandyti naujus variantus, pritaikyti, tai ko dar nebandei. Jis susipynęs su tavo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu ir yra tavo tapatybės dalis įtakojanti kitas tavo gyvenimo dalis. Arti pamišimo? Ne visai, tai toks gyvenimo būdas.

Tai koks gi tas konstrukcijų projektuotojo gyvenimo būdas?

Nežinau ar daug kam “užsidega” lemputė ar staiga šauna mintis, kad noriu būti konstrukcijų projektuotojas ir stoja sudijuoti šios specialybės (statybos inžinerijos). Turbūt čia kiekvienas turi savo istoriją. Studijos ne tik parodo, ar tai tas tavo kelias, kuriuo norėsi keliauti didžiąją gyvenimo dalį, bet ir pirmas laiptelis žengiant link konstrukcijų projektavimo jau apsisprendusiems. Taip pat daugelis studentų kartais neįvertina dar vieno aspekto – studijos pirmas ir geriausias informacijos šaltinis žinių bazės suformavimui, bet… su viena sąlyga – studijų metu būtina pradėti dirbti pagal pasirinką specialybę, idealiausia pasirinktoje srityje.

Anksti pradėjus prisiliesti prie praktinio darbo gaunama daug daugiau tikslingesnių žinių, studijos tampa kryptingesnės ir tai automatiškai atneša tiek puikių rezultatų studijoms, tiek yra idealus pasiruošimas praktinio darbo pradžiai. Pradžioje gali būti, kad ir brėžinių lankstytojo pozicija, svarbu, kad jau praktiškai galėtumėte susipažinti, kas tai yra, pamatyti, ką daro šios srities atstovai, išgirsti kaip jie mąsto.

Sakyčiau vienas reikalingiausių dalykų statybinių konstrukcijų projektuotojui (ir aplamai bet kurios srities inžinieriui) yra inžinerinis mąstymas. Dar kitaip vadinamas sisteminis mąstymas. Inžinieriaus darbas yra darbas su sistemomis. Konstrukcijų projektavime sistema - tai statinys/pastatas. Konstruktorius turi žinoti iš kokių dalių ši sistema susideda, kaip ji veikia, kaip turėtų veikti ir ką daryti, jei kokia dalis neveikia ar veikia ne taip kaip reikia. Konstruktorius turi mokėti “išardyti” ir “sudėti” savo statinį, kaip lego kaladėles. Bet tam reikia jau ne tik studijų ir praktikos, bet ir norminių dokumentų ir kitų teorinių dalykų išmanymo t.y. išmanymo kaip teisingai tas sistemos dalis sudėlioti.

Didelę teorinės bazės dalį, sakyčiau pagrindą, atsinešame iš studijų nagrinėdami teorininės ir statybinės mechanikos disciplinas, studijuodami medžiagų inžineriją ir įvairių konstrukcijų elgsenas įvairiais atvejais. Tačiau, be to dar yra normatyviniai dokumentai (teorinė/teisinė bazė), kurių privalu laikytis ir kurie reguliuoja, kaip projektuoti konstrukcijas, kokios sąlygos ir reikalavimai joms keliami.

Visa tai susumavus – ateina patirtis. Patirtis visokia, bet noriu pabrėžti, kad bet kokia patirtis yra labai naudinga: nepasisekė – tai bus pamoka, pasisekė – pasidžiaugsi, svarbu, kad tai neperaugtų į kraštutinumus.

Kaip pastebėjote, visos šios mano išvadintos sritys yra labai glaudžiai susijusios ir persipynusios, susiliejančios ir persidengiančios, bet jos visos reikalauja nuolatinio žinių “atšviežinimo”, nuolatinio mokymosi, tai neišvengiama, kai tavo profesija tampa gyvenimo būdu.